Žurnalas „Ieva” 2013 balandis
Chiromantija — menas ir mokslas spėti žmogaus ateitį iš rankos — siekia ne vieną tūkstantmetį. Mes dažnai visus su ateities spėjimu susijusius ritualus, ar tai būtų kortos, ar runos, ar rankų linijų tyrinėjimas, pavadiname vienu žodžiu „burtai”. Tačiau chiromante Lara Adžgauskienė savęs nei būrėja, nei ragana nevadina.Elvyra Žvirblienė
Lara, kodėl ne būrėja ir ne ragana? Juk jau nuo senų laikų žmonės sakydavo: „Einu pas būrėją išsiburti iš delno.”
Tik pradėjusi domėtis šiais dalykais, iš savo mokytojo gavau labai gerą pamoką. Buvau jauna, mano intuicija gera, mokėjau skaityti ateitį iš delno. Jau studijų metais tyrinėjau savo draugų rankas, o svarbiausia, kad pildydavosi viskas, ką jiems išpranašaudavau. Dėl to lengvabūdiškai ir išpyškinau mokytojui, jog esu ragana iš prigimties, bet jis tik šyptelėjo ir ramiai paaiškino: „Raganos vardą reikia užsitarnauti.” Dabar, kai jau turiu įvairiapusės patirties ir kur kas daugiau žinių nei anuo laiku, ragana savęs nebepavadinčiau. Esu greičiau mokslininkė, kuri tyrinėja rankas. Tai labai susiję su mano pirma profesija – menotyra. Ir vienu, ir kitu atveju tyrinėdama remiesi jgytomis žiniomis, praktika ir prigimtine intuicija. Esu tas žmogus, kuriam galbūt duota daugiau jžvelgti ir perskaityti. Čia kaip ir bet kuriame moksle, kad ir matematikoje, vienas moka skaičiuoti, o kitas yra Pitagoras. Beje, Pitagoro kvadratas – tikrų tikriausia magija, jį nupiešus, galima labai daug pasakyti apie bet kurį žmogų. Tačiau visi žinome, jog Pitagoras nei raganius, nei burtininkas, tik jo proto jėga buvo labai didelė.
Kaip atsitiko, kad baigusi menotyros studijas pasukote kitu keliu?
Turbūt toks pašaukimas. Mano senelis iš prigimties tikras ekstrasensas, įdomus buvo žmogus. Baigęs Veterinarijos akademiją, turėjo aktorinių gebėjimų, bet vaikščiojo po kaimus ir gydė žmones juos kalbindamas. Pirmąsias tiek chiromantijos, tiek komunikacijos žinias gavau iš senelio, tad jau vaikystėje žinojau, kad moku nuimti o žmogui skausmą ir matyti daugiau nei kiti. Kai Dailės akademijoje studijavau menotyrą, po ranka pasipainiojo chiromantijos rankraščių. Kažkada juos mano tėvui perdavė vienas pažįstamas, kuris ilgai ir rimtai rinko medžiagą knygai šita tema, bet jos taip ir neišleido dėl suprantamų priežasčių, nes buvo sovietmetis. Na, bet mano tėvui tie rankraščiai nepasirodė įdomūs. Jie ilgokai gulėjo mūsų namuose užmesti, kol aš juos suradau. Pasidarė smalsu, bet pavarčiau, paskaitinėjau ir padėjau. Po kurio laiko vėl suradau, vėl paskaitinėjau ir vėl kuriam laikui užmiršau. Buvo įdomu, bet tarsi kračiausi tų rankraščių. Matyt, viskam savas laikas, turėjau subręsti, kaip ir ragana. Tvirtinama, kad ragana negali būti, kol tau dar nesuėjo trisdešimt metų. Ir ne veltui sakoma: bendraudama su žmogumi, sakydama, kas jo laukia, bet kuri pranašautoja turi prisiimi užtai atsakomybę, be to, ji pati privalo turėti gyvenimiškos patirties, kad galėtų kažką patarti kitam. Aišku, iš pradžių galvojau, kad tai tik žaidimas, bet kuo daugiau gilinausi į chiromantiją, tuo labiau jaučiau, kad nebegaliu to nedaryti. Taip ir susiklostė…
Vienu metu žmonės labai tikėjo visokiomis pranašystėmis. O kai kurie aiškiaregiai, būrėjai, chiromantai tiesiog neatsigindavo norinčių žinoti savo ateitį. Ar šiuo metu tas didžiulis susidomėjimas pranašystėmis neatslūgo?
Nerenku tokių statistinių duomenų, tik iš savo patirties galiu pasakyti, kad tie, kurie ėjo pas mane, ir toliau eina. Ir naujų lankytojų netrūksta. Žmogui visada įdomu sužinoti kažką daugiau, kad palengvintų savo gyvenimą. Tai normalu. Jokia paslaptis, kad atsidūrę ekstremaliose situacijose žmonės nuo senų laikų atsisuka į tuos, kurie jiems gali kažkuo padėti: į psichologus, filosofus, pranašus, būrėjus, taip pat ir į chiromantus. Ką gi, gyvenimas intensyvus ir sudėtingas, o visų didžiausia problema, kad skubėdami neberandame laiko sau. Nėra kada pamąstyti, įsiklausyti į save ir nuspręsti, kaip gyventi, kaip elgtis… Kur kas paprasčiau savo problemas kam nors patikėti, pavyzdžiui, būrėjui, ir laukti, kol šis nuspręs ir parodys vienintelį tikrą kelią, kaip išbristi iš visų bėdų. O juk niekas nieko negali nuspręsti už kitą asmenį. Aš galiu padėti pamatyti žmogui jo nesėkmių priežastis, atkreipti dėmesį į tam tikrus ženklus, kuriuos kiti galbūt praleidžia pro akis, bet atsakyti sau į iškilusius klausimus kiekvienas turi pats.
Ką galite pasakyti žmogui iš jo rankų linijų?
Chiromantija gali labai daug pasakyti apie žmogaus praeitį, ligas. Pastarosios ypač gerai matyti ankstyvojoje stadijoje, taip pat įmanoma įžvelgti ir prigimtines ligas. Iš rankų linijų galima spręsti apie žmogaus mąstymo būdą, jo išgyvenimus. Visus tuos pastebėjimus, įžvalgas paprastai užrašau. Ir taip apie kiekvieną žmogų parašau vos ne romaną. Na, gal ne romaną, bet šešiasdešimties puslapių sąsiuvinį tikrai. Po bet kurio žmogaus apsilankymo rašau gerą savaitę, o paskui jam įteikiu. Beje, rašau tik ranka, kad išliktų visa energetika. Pastebėjau, kad jei žmogus ateina tik šiaip sau pasišnekėti, išėjęs jau po penkiolikos minučių pusę išgirstų dalykų pamiršta. O kai jau į rankas įduodu užrašytą informaciją, tada jis nuolat paskaitinėja ir vis atranda sau kažką nauja. Beje, yra rankų linijų skaitymo metodikų, kurios egzistuoja tūkstantmečius, ir yra naujų metodikų, kurias naudojant galima atskleisti aplinkos poveikį žmogui. Britų mokslininkai patvirtino, kad iš žmogaus rankos apie jo sveikatą galima pasakyti labai daug. Tik šiandien tai tiesiog užmiršta diagnostika, kuria medikai mažai naudojasi. Žymių chiromantų veikaluose skaičiau įdomų pastebėjimą: yra teigiančių, jog žmogui mirus, jo rankų linijos išnyksta. Taip atsitinka todėl, kad žmogus nustoja mąstyti, o rankų linijos tiesiogiai yra susijusios su mąstymu. Dingsta mąstymas – pradingsta ir linijos delnuose. Visi gali matyti, kaip jos keičiasi per gyvenimą. Rankos labai gerai parodo žmogaus karminius išbandymus, tai, kas susiję su jo misija šiame gyvenime. Įdomu matyti, kaip ant rankų vis atsiranda kažkokia žymė, kuri perspėja, jog jis turėtų dėl kažko susirūpinti, keistis pats arba kažką keisti savo gyvenime. Tačiau mes dažniausiai linkę ignoruoti tokias žymes, numojame ranka – čia nesvarbu, vėliau… O tada likimas kresteli jau smarkiau. Vėl atsiranda žymė – „susirūpink, žmogau”. Ir jei jis padaro išvadas, perkainoja vertybes, gyvenimas iš karto pradeda keistis. Jei ne, tas pats gyvenimas apdovanoja dar sunkesniais išbandymais, ir linijos vėl keičiasi.
O kaip tuomet su mūsų likimu?
Likimas yra, bet tikrai nėra tiek fatalizmo, kiek kartais mėgstama pabrėžti: trumpa gyvenimo linija – trumpas gyvenimas, ilga – nesirūpinkite, gyvensite ilgai. Viskas priklauso nuo mūsų sprendimų. Galime bandyti keisti savo likimą, bent jau pakoreguoti tai tikrai. Būna kartais ir taip, kad niekaip nesuvokiame, kas mus veikia: kad ir kiek blaškytumėmės, priešintumėmės, vis viena atsiduriame tame pačiame kelyje. Dėliojant taro kortas jaučiama tokių vibracijų, kurios reiškia, kad gyvenimas yra šiek tiek valdomas iš viršaus. Tačiau mums duota galimybė mesti kortas, tad žinant, kas laukia, galime pakoreguoti savo gyvenimą.
Kaip suprantu, kuo žmogaus delne linijų daugiau, tuo jo gyvenimas įvairesnis. O ir jis pats spalvingesnė asmenybė nei tas, kurio rankos neišvagotos linijų.
Manau, kad taip. Pati patyriau, kad rankų linijos keičiasi. Mano likimo linija buvo tokia nevientisa, subyrėjusi, nes ilgą laiką savęs ieškojau ir neradau. O kai pagaliau apsisprendžiau, pamačiusi, kad gyvenimas mane vis sugrąžina prie chiromantijos, ir niekur nuo jos nepabėgsiu, per kokius tris mėnesius visos tos mažos linijos susijungė į vieną.
Žodis prikelia ir žodis pražudo. Ar visada sakote žmonėms visą tiesą?
Mano vyras iki šiol juokiasi prisiminęs, kaip pirmą kartą skaičiau jo delno linijas. Buvo beveik tikras, kad juo iš anksto pasidomėjau, gal net kažkokiuose archyvuose pasirausiau ir susirinkau visus duomenis. Dabar jau žino ir supranta, kad visa tai ne juokai. Jei rimtai žiūri į šitą ritualą, daugelis dalykų iš tiesų pildosi. Sakydama žmogui tiesą, turiu būti labai atsargi, kad jam nepakenkčiau. Mano praktikoje kartą buvo toks atvejis, kai atėjo mergaitė su labai blogomis prognozėmis, kurias jai pasakė kažkuri būrėja. Merginai, kuri turėjo ir polėkio, ir gyvenimo tikslų, buvo išpranašauta, kad tai, apie ką ji svajoja, niekada neišsipildys, ir tik tuščias laiko gaišimas stengtis dėl savo tikslo. Aišku, ta pranašystė pakirto merginai sparnus. Maža to, ji net pasiligojo, nugrimzdo į depresiją. Mano įsitikinimu, jaunam žmogui iš viso negalima tokių dalykų sakyti, kad jis vėliau neprarastų motyvacijos. Apskritai, bet kuri bloga pranašystė, netgi pasakyta be jokio pagrindo, įgauna pagreitį ir išsipildo, jei žmogus tuo nuoširdžiai tiki. Tuomet jis pats prisišaukia blogų dalykų. Užtai chiromantas, būrėjas ar astrologas, prieš sakydamas tiesą, turi gerai pagalvoti, ar ji tam žmogui tikrai reikalinga. Meluoti irgi negali, bet jei esi pozityvi ir esi baltojoje pusėje”, nesvarbu, kas bebūtum, būrėja, chiromante, astrologė, tu gali tą pačią informaciją pateikti taip, kad žmogui nuo to bus geriau. Gali pasakyti ir sausų faktų, o kaip žmogus tai išsiaiškins ir kaip jausis, tai jau jo problema. Man tokia pozicija svetima, visada laikausi priešingos – nepakenkti. Na, o kalbant apie numerologiją, žinodama tikslią gimimo datą, vardą, pavardę, galiu apie bet kurį žmogų labai daug pasakyti. Dažnai darbdaviai, prieš priimdami darbuotoją į darbą, ateina pas mane ir klausia, koks tai žmogus. Jie sužino tikrą informaciją, nes neįmanoma suvaidinti savo gimimo datos ar vardo.
Kuo skiriasi juodoji ir baltoji magija?
Magija ir yra magija. Yra teigiančių, kad nėra nei baltosios, nei juodosios magijos, o tik ritualai, kuriais bandoma vienaip ar kitaip paveikti žmogaus gyvenimą. Kaip jie veikia, priklauso nuo prognozuojančiojo atsakomybės ir patirties. Žmonės eina pas tuos, kuriais tiki.
Bažnyčia, o ypač kunigai egzorcistai tokius dalykus vadina bendravimu su šėtonu ir jo prisišaukimu.
Visiems magijos ritualams reikalinga didelė dvasinė apsauga ir atsakomybė. Be jų geriau ir nežaisti.
Tuomet gal geriau tų atsakymų apskritai neieškoti, kad, pasak kunigų egzorcistų, neprisižaistume ir neprisišauktume sau didelių bėdų. Sakoma, viskas Dievo valioje, todėl nereikėtų spėlioti ir pranašauti ateities.
Jei Šventajame Rašte parašyta, kad Dievas jdėjo ženklą žmogui į ranką, kad šis žinotų kelią, tai pats mums ir padovanojo tą žinojimą. Jei būtų norėjęs, kad nieko nežinotume, tai nebūtų ir ženklų davęs. Tai yra Dievo suteikta galimybė žmogui perskaityti, jei tik moka ir nori skaityti.
Kokių dar magijos ritualų žinote ir esate įvaldžiusi?
Kaip minėjau, nuo mažų dienų mokėjau rankomis nuimti Įvairius skausmus, sugrąžinti žmogui ramybę. Dirbu su runomis. Metodika tokia: sudėlioju iš runų žmogaus vardą ir prigimtinę pavardę. Taip sužinau labai daug informacijos, veikia labai stipri prigimtinė ir tėvų apsauga, įkvėpus gyvybę į tą užrašą, jis ilgą laiką saugo žmogų tiek nuo nužiūrėjimų, tiek nuo ligų. Esu ne kartą dariusi tai ligoniams ir įsitikinau, kad tikrai veikia. Prisimenu tokį įvykį. Sėdžiu namuose, „įkraunu” iš runų sudėliotą užrašą, žmogus, dėl kurio tai darau, guli reanimacijoje. Staiga šalia jo visi monitoriai pradeda mirksėti. Skambina man to ligonio žmona, pasakoja, kas vyksta, klausia, ką veikiu šiuo metu, o aš jai ir paaiškinu: „Amuletą darau.” Taigi yra tokia energija, kurią galime pripažinti arba nepripažinti, vadinti tai Dievu ar kosmine galia, bet ji egzistuoja. Ir telepatinis ryšys egzistuoja. Jei žmogų laikiau už rankos, kažką jam rašiau, paskui ilgą laiką jaučiu, kaip jam sekasi. Galiu su juo ir nebesimatyti, tačiau kartais tiesiog pajuntu, jog turiu parašyti ar paskambinti ir paklausti, kaip sekasi. O kai paskambinu, paaiškėja, kad tas žmogus kaip tik šituo metu išgyvena kritinį laikotarpį arba, atvirkščiai, jį aplankė didelis džiaugsmas. Dar vienas mano atliekamas ritualas – geros energijos „įkvėpimas” į vestuvinius žiedus. Būsimi jaunavedžiai atneša man savo žiedus, o aš „įkraunu” į juos energijos, kad ateityje tai porai sektųsi. Manau, kad papildoma gera energija niekada nekenkia. Rašau ir individualias metų prognozes. Jos susijusios tiek su astrologija, tiek su numerologija – skaičiavimais pagal žmogaus gimimo datą, kaip maždaug kas 52 dienas keičiasi jo gyvenimas. Paprastai per tiek laiko kiekvieno žmogaus gyvenimą pradeda veikti vis kitos srovės, kiti žmonės, įvykiai. Žinodamas tokią prognozę, žmogus gali šiek tiek pakoreguoti savo ateitį.
Ar tie ritualai, amuletai nėra placebas? Palinkėjai, patikėjo ir įvyko.
Placebas būtų tuo atveju, jei paduočiau žmogui amuletą ir pasakyčiau, kad atlikau ritualą, bet iš tiesų būčiau nieko nedariusi. Tačiau jei tą ritualą atlikau, atidaviau dalį savo energijos, ir ji veikia žmogų, tai jau ne placebas, o dalijimasis gerąja energija. Iš patirties galiu pasakyti, kad kai žmogui viskas gerai, jis neina pas chiromantą ar būrėją, tačiau pastaruoju metu aplinkui labai daug blogio ir ne mažiau bloga linkinčių.
Norint žmogui pakenkti, atliekami juodosios magijos ritualai, ir jam pradeda nesisekti. Atrodytų keista, nes dabar XXI a., bet netgi biuruose randama visokiausių juodosios magijos ženklų. Blogio palinkėjimas – labai stipri jėga ir energija, galinti pakenkti tam, kuriam ji siunčiama, ir dar labiau tam, kuris ją siunčia. Jei tas, kuris siunčia blogį, neturi apsaugos, jei juodosios magijos ritualus atlieka ne per magus, jam blogio energija grįžta septyniskart stipresnė. Tada žmogus pradeda sirgti, jį užpuola visokios bėdos, net jo vaikai dėl to gali kentėti. Pats žmogus dažniausiai nė nebesupranta, kas darosi su jo gyvenimu, nors pats darydamas blogus darbus ir prisiėmė karminių skolų.
Užsiminėte apie dvasinės apsaugos būtinybę. Kas jus saugo?
Tikiu, kad mane saugo „baltosios” jėgos ir mano į amžinybę iškeliavę artimieji. Saugo ir tikėjimas savo misija. Kai netiki, tik šiaip atlieki ritualus, tai niekada nieko nebus. Manęs dažnai klausia, kaip chiromantijos išmokti, kokią literatūrą skaityti. O juk vien knygų neužtenka. Tam reikia prigimtinės intuicijos ir atsakomybės. Taip pat reikia ir su savimi labai daug dirbti. Pavyzdžiui, man neleidžiama net mintimis palinkėti blogo kitam. Neturiu teisės, net jei ir labai pykčiau. Intuityviai žinau ir jaučiu – man pykti draudžiama. Taigi geriau nueisiu į Dievo namus, uždegsiu žvakę ir palinkėsiu mane įskaudinusiam žmogui gero.
Orginalūs žurnalo puslapiai:
